žaižaruoti

žaĩžaruoti, -uoja, -avo intr. Š, DŽ, NdŽ, KŽ, žaižarúoti, -úoja, -ãvo BŽ28, NdŽ 1. Krč žėruoti, spindėti, žibėti: Nuodėguliai vėl pradėjo žaižarúot Kair. Trobo[je] šilta, krosnis žaižarúoja Plv. Padėjo nuodėgulį lauke, vakare žiūri – dar žaižarúoja Žal. Sustvėrė replėmis dalgį už smaigalio, o pentį įkišo į žaižaruojančias anglis V.Myk-Put. Iš ugnies ištrauktas rąstas žaižaruodamas bando įsiliepsnoti A.Vaičiul. Tik ugnelė dar ilgai žaižaruoja, nušviesdama čia pat kniūbsantį alksnio krūmelį J.Paukš. Atsisveikinimo laužas ne liepsnojo, o tik žaižaravo, nes didelio laužo kurti nebuvo leista V.Aln. 2. atsispindėti, skleisti šviesą: Jau greit saulė tekės, antai iš visų kraštų žaĩžaruoja Skr. Tolimas, ryškus saulėlydis lyg parverstas žarijų puodas ilgai žaižaravo galulaukiuose P.Cvir. 3. atmušti spindulius, švytėti atmušama šviesa, blizgėti: Ilgai jie abu stovėjo ant kalno ir žiūrėjo į ežero žaižaruojantį vandens plotą A.Vien. Saulė anapus senamiesčio bokštų jau leidosi, ir Nemunas žaižaravo jos atspindžiais A.Vencl. Visais brangakmeniais tviska žaižaruoja sniegas J.Mik. | Senieji ir jaunieji turi išeiti į literatūros laukus, į kovą tik su švariais ir žaižaruojančiais saulėje ginklais Vaižg. 4. rausti (apie skaistų veidą): Gaši merga žaižarúo[ja] J. 5. Rtr prk. švytėti kokiu nusiteikimu, reikšti tam tikrą nuotaiką (apie akis, veidą): Net akys jam žaĩžaravo (iš piktumo) J.Jabl. Nusispjovė į delną, kepurę pasismaukė ant pakaušio, išraudonavęs kaip gaidys, net akys jam žaižaravo Žem. Berniokai nevengdavo jos žaižaruojančio žvilgsnio V.Myk-Put. Jis buvo mėlynų akių, kuriose išdidumas žaižaravo rš. Jie eis per gyvenimą tiesūs ir svetimi, o mirs žaižaruojančiom akim A.Škėm. Jo akys iš piktumo žaĩžaruoja Pžrl. ║ tavaruoti, mirguliuoti: Davė kumščia į akį, kad net ėmė žaĩžaruot Alk. [Žvirblis] kad pradėjo nagais kapstyti žemę, kad pradėjo grumstus mėtyti ir trupinti, net akys žaižaravo, į tokį darbininką bežiūrint A.Vaičiul. \ žaižaruoti; išžaižaruoti; pažaižaruoti; sužaižaruoti; užžaižaruoti